velkenas

vel̃kenas, -à adj. (3^b); -a (1) žr. velkinas: 1. Grėblį velkenas eina ans J. Kur eini velkenà ta uodega, ko nežiūri? Grz. ^ Išejo patys kai tarakonai sparnus vel̃keni (apie vargingų tėvų vaikus, išėjusius tarnauti) Vdk. Visokie ateina [į bufetą] smurgais vel̃keni Vdk. 2. ^ Eina visur sarmatą vel̃kenas – ta pasidirbo [girtuoklis] vyrelis! Kž.